Simo Banio teisinės praktikos taikymo apžvalga, prekių ženklo byloje
Prekių ženklų ginčai išlieka viena sudėtingiausių intelektinės nuosavybės teisės sričių, reikalaujančių nuoseklaus teisinių testų taikymo ir gilios teismų praktikos analizės. Simui Baniui atstovaujant klientą byloje dėl tariamai klaidinančio žymens naudojimo, pavyko pasiekti klientui palankų rezultatą – teismas atmetė ieškovo reikalavimą uždrausti žymens naudojimą, konstatuodamas, kad klaidinimo rizika neįrodyta.
Ginčo esmė
Byloje buvo teigiama, kad kliento naudojamas žymuo esą yra klaidinamai panašus į kito ūkio subjekto registruotą prekių ženklą ir dėl to turi būti draudžiamas. Ieškovas rėmėsi tariamu žymenų vizualiniu, fonetiniu ir semantiniu panašumu, nurodydamas, kad bendri elementai galėtų suklaidinti vidutinį vartotoją.
Prekių ženklo vertinimas kaip visuma
Gindami klientą akcentavome esminį teismų praktikos principą: prekių ženklo panašumas negali būti vertinamas selektyviai, analizuojant tik atskirus elementus. Remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, tarptautinės teisės praktika, kuri aiškiai įtvirtina, kad:
- vidutinis vartotojas žymenį suvokia kaip visumą, o ne fragmentuotą požymių rinkinį;
- žymenų palyginimas turi būti atliekamas iš bendro įspūdžio perspektyvos;
- negalima dirbtinai izoliuoti vieno elemento ir juo grįsti viso ženklo panašumo.
Ši praktika buvo itin reikšminga paneigiant ieškovo bandymą sutelkti dėmesį tik į vieną žodinį komponentą, kaip visumą.
Silpno skiriamojo požymio elementai
Byloje identifikuota, kad abiejuose žymenyse esantis pagrindinis žodinis elementas turi silpną skiriamąjį požymį. Remiantis bylų praktika, silpnai išskiriami ar aprašomieji elementai:
- negali suteikti išimtinės teisės į jų vartojimą;
- gali būti teisėtai naudojami skirtingų subjektų;
- net ir dominuodami, nesukuria automatinės klaidinimo rizikos.
Šis principas paneigė ieškovo argumentą, kad vien bendras silpnas elementas savaime lemia klaidinamą panašumą.
Aprašomieji elementai
Kadangi žymenų struktūroje esantys žodžiai, apibūdinantys veiklos pobūdį, yra aprašomieji, jie nėra saugotini kaip atskiri prekių ženklai. Tai reiškia, kad:
- toks elementas negali būti ginčo objektu,
- jo kartojimasis skirtinguose ženkluose yra teisėtai toleruojamas,
- jis neformuoja pakankamo pagrindo suklaidinimo vertinimui.
ES intelektinės nuosavybės tarnybos gairių reikšmė
Ginče remtasi ir ESINT (EUIPO) gairėmis dėl žymenų palyginimo. Pagal jas:
- bendras ženklo įspūdis formuojamas ne pagal vieną raidę ar jų išdėstymą, bet pagal vizualinių ir grafinių komponentų visumą;
- skirtingi šriftai, stilizacijos, grafika ir spalviniai sprendimai gali lemti aiškiai atpažįstamus skirtumus;
- nedideli raidžių ar elementų sutapimai nesant semantinio ar vizualinio tapatumo nėra laikomi klaidinančiais.
Ši metodika patvirtino, kad ginčo žymenų skirtumai yra pakankamai ryškūs, kad eliminuotų klaidinimo riziką.
Teismo išvados
Teismas, taikydamas išvardintus principus, nustatė, kad:
- bendras žymenų vizualinis įspūdis skiriasi,
- grafinių elementų stilistika ir spalvos nėra tapačios,
- fonetinis ir semantinis vertinimas neleidžia daryti išvados apie tapatumą,
- vidutinis vartotojas nebūtų suklaidintas,
- todėl prašymas uždrausti žymens naudojimą yra nepagrįstas.
Rezultatas
Teismas ieškovo reikalavimą atmetė, o kliento teisė naudoti žymenį komercinėje veikloje – apginta.
Ši byla dar kartą patvirtino, kad prekių ženklų ginčuose esminė reikšmė tenka ne pavieniams elementams, o viso ženklo struktūros ir bendro įspūdžio analizei, atliekamai vadovaujantis nuoseklia nacionaline ir Europos teismų praktika.